Audėjos specialybę jaunystėje įgijusios Gražinos Vildzevičienės niekada nežavėjo pramoninės audimo staklės didžiulėje gamykloje ir ji šį amatą nustūmė į šalį. Bet tik iki tol, kol pačios vienkiemyje, Panevėžio rajone, netoli Naujamiesčio, praėjusį rudenį nepasirodė pirmos tokios Lietuvoje Angoros ožkos.
Buvusi miestietė ir modeliu užsienyje dirbusi jos dukra dabar karšia, audžia, mezga, siuva ir planuoja naują verslą. G. Vildzevičienė daug metų gyveno pačiame Panevėžio centre. Vaikystėje vasaras leisdavusi Pasvalio rajone garbės raštais už išpuoselėtą aplinką apdovanotoje senelių sodyboje, moteris visą laiką troško pati turėti tokį patį kampelį.
Svajojo apie kokią atokią sodybą, toli nuo kaimynų, kad, pasak Gražinos, savos vištos svetimų daržų nekapstytų. Panevėžietė ilgai dairėsi po rajono kaimus, ieškodama tinkamų namų, kol prieš keturiolika metų tokius aptiko Naujamiesčio seniūnijoje, kelis gyventojus teturinčiame Mickiemės kaimelyje.
„Gyvendama čia aš kuo puikiausiai išsiverčiu be parduotuvių – tik atsikrausčiusi norėjau išsilaikyti vien iš savo ūkio. Turėjau karvę, auginau veršelį, paršelį, dabar turiu vištų, avių, ožkų. Valgau kiaušinius, geriu pieną, pasidarau sviesto, grietinės, sūrio – ko dar reikia?“ – šypsosi ūkininkė.
Žinias, kaip kuo geriau verstis kaime, ji gilina ir specialiuose kursuose. Juose išmoko gaminti fermentinį sūrį. Ūkininkės šeima pasilepina net ir savo gamybos pelėsiniu sūriu.
Dukros dovana
Tikra novatorė Lietuvoje G. Vildzevičienė tapo ir pernai spalį, kai į sodybą iš Vakarų Europos parsigabeno penkias gauruotas Angoros ožkas. Tokių šalyje kol kas niekas neaugina, nes šie gyvūnai skirti tik vilnai. O pastarosios apdirbimas dabar primirštas.
Ožkas Gražinai padovanoti nusprendė jos trisdešimtmetė dukra Beata Norvilė. Buvęs modelis dirbo užsienyje, daug keliavo, bet sukūrusi šeimą nusprendė gyventi ramiau. Dabar Beata vaikus augina bute už kelių kilometrų nuo Gražinos sodybos ir jau statosi naujus namus toje pačioje Mickiemėje, šalia mamos.
„Tos ožkos mums išėjo labai brangiai, ypač jų pargabenimas“, – prasitaria Beata. Viena Angoros ožkelė kainavo 500 eurų, o jas parvežti užtruko pusmetį. Teko įveikti griežtus Europos Sąjungos reikalavimus tokiam eksportavimui, o ir ne visi vežėjai sutinka gabenti nedidelę bandą naminių gyvūnų.
Tokių paslaugų Lietuvoje rasti pašnekovei net nepavyko. Tik su olandų ir lenkų pagalba Mickiemę pasiekė neįprastos mums išvaizdos, nepaprasto grožio ožkytės: Džefris, Hati, Džilijan, Dženis ir Inka. Egzotiškosios naujokės susidraugavo su nemažu būriu ūkio gyventojų – pieninėmis ožkelėmis, avimis, pulku vištų ir, žinoma, šunimis su katinais.
Visa Ingridos Nagrockienės publikacija ir nuotraukos skelbiamos čia:
Ūkininkės sodyboje – egzotiškiausios ožkos
Audėjos specialybę jaunystėje įgijusios Gražinos Vildzevičienės niekada nežavėjo pramoninės audimo staklės didžiulėje gamykloje ir ji šį amatą nustūmė į šalį. Bet tik iki tol, kol pačios vienkiemyje, Panevėžio rajone, netoli Naujamiesčio, praėjusį rudenį nepasirodė pirmos tokios Lietuvoje Angoros ožkos.
Buvusi miestietė ir modeliu užsienyje dirbusi jos dukra dabar karšia, audžia, mezga, siuva ir planuoja naują verslą. G. Vildzevičienė daug metų gyveno pačiame Panevėžio centre. Vaikystėje vasaras leisdavusi Pasvalio rajone garbės raštais už išpuoselėtą aplinką apdovanotoje senelių sodyboje, moteris visą laiką troško pati turėti tokį patį kampelį.
Svajojo apie kokią atokią sodybą, toli nuo kaimynų, kad, pasak Gražinos, savos vištos svetimų daržų nekapstytų. Panevėžietė ilgai dairėsi po rajono kaimus, ieškodama tinkamų namų, kol prieš keturiolika metų tokius aptiko Naujamiesčio seniūnijoje, kelis gyventojus teturinčiame Mickiemės kaimelyje.
„Gyvendama čia aš kuo puikiausiai išsiverčiu be parduotuvių – tik atsikrausčiusi norėjau išsilaikyti vien iš savo ūkio. Turėjau karvę, auginau veršelį, paršelį, dabar turiu vištų, avių, ožkų. Valgau kiaušinius, geriu pieną, pasidarau sviesto, grietinės, sūrio – ko dar reikia?“ – šypsosi ūkininkė.
Žinias, kaip kuo geriau verstis kaime, ji gilina ir specialiuose kursuose. Juose išmoko gaminti fermentinį sūrį. Ūkininkės šeima pasilepina net ir savo gamybos pelėsiniu sūriu.
Dukros dovana
Tikra novatorė Lietuvoje G. Vildzevičienė tapo ir pernai spalį, kai į sodybą iš Vakarų Europos parsigabeno penkias gauruotas Angoros ožkas. Tokių šalyje kol kas niekas neaugina, nes šie gyvūnai skirti tik vilnai. O pastarosios apdirbimas dabar primirštas.
Ožkas Gražinai padovanoti nusprendė jos trisdešimtmetė dukra Beata Norvilė. Buvęs modelis dirbo užsienyje, daug keliavo, bet sukūrusi šeimą nusprendė gyventi ramiau. Dabar Beata vaikus augina bute už kelių kilometrų nuo Gražinos sodybos ir jau statosi naujus namus toje pačioje Mickiemėje, šalia mamos.
„Tos ožkos mums išėjo labai brangiai, ypač jų pargabenimas“, – prasitaria Beata. Viena Angoros ožkelė kainavo 500 eurų, o jas parvežti užtruko pusmetį. Teko įveikti griežtus Europos Sąjungos reikalavimus tokiam eksportavimui, o ir ne visi vežėjai sutinka gabenti nedidelę bandą naminių gyvūnų.
Tokių paslaugų Lietuvoje rasti pašnekovei net nepavyko. Tik su olandų ir lenkų pagalba Mickiemę pasiekė neįprastos mums išvaizdos, nepaprasto grožio ožkytės: Džefris, Hati, Džilijan, Dženis ir Inka. Egzotiškosios naujokės susidraugavo su nemažu būriu ūkio gyventojų – pieninėmis ožkelėmis, avimis, pulku vištų ir, žinoma, šunimis su katinais.
Visa Ingridos Nagrockienės publikacija ir nuotraukos skelbiamos čia:
https://www.mmm.lt/pramogos/lietuvos-izymybes/ukininkes-sodyboje-egzotiskiausios-ozkos/-50417525/